Šaltinis: http://blog.lyga.lt/

Anot Kolumbijos universiteto atliktų tyrimų, vidutinis pardavimų vadybininkas Amerikoje dirba tik 1,5 val. per dieną. Likusias 6,5 darbo valandas suryja pietų ir kavos pertraukėlės, pašnekesiai su bendradarbiais, naujienų skaitymas, naršymas internete, atsakinėjimas į el. laiškus…Be to, dažnas pardavėjas darbo dieną pasitrumpina vėliau jame pasirodydamas ir anksčiau dingdamas namo. Atlikus detalesnes apklausas, paaiškėjo, kad kai kurie pardavėjai po keletą dienų iš eilės nėra net su klientu kalbėję.

Nei vieno iš šių užsiėmimų nėra tarp svarbiausių pardavėjo veiklų. Šiandieninių realijų fone organizacijai išlikti nėra jokių šansų, jeigu pardavimų skyrius dirba tokiais tempais. Pagrindiniai žaidėjai privalo būti aiškštėje ir rinkti taškus, o ne sėdėti biure ir siurbčioti dešimtą kavos puodelį iš eilės. Nebent kava geriama kartu su klientu, derinant pirkimo sandėrio detales.

B. Tracy nuomone, greičiausias būdas įmonės pardavimų apimtims padidinti yra sėkmingiausių pardavėjų elgesio modeliavimas. Tai reiškia, jog reikia susikoncentruoti į jų naudojamas strategijas ir atsisakyti visų pašalinių užsiėmimų. Tracy tokią pardavimų techniką vadina Trijų taisykle. Šis metodas išbandytas 52 šalyse, daugybėje skirtingų rinkų ir yra paprastas iki nukritimo: 80% savo darbo laiko pardavimų vadybininkas turi sutelkti į 3 dalykus – klientų paiešką, produktų/paslaugų klientams pristatymą ir pardavimo užbaigimą. Visoms kitoms veikloms skiriama ne daugiau 20% darbo dienos. Tai yra didysis trejetas, labiausiai įtakojantis iš pardavimų gaunamas pajamas.

Tikrasis pardavimas vyksta tik tuomet, kai egzistuoja tiesioginis kontaktas su klientu. Kontaktuoti galima įvairiai – akis į akį, telefonu ar internetu, tačiau sąveika turi būti tarp pardavėjo ir pirkėjo, o ne kolegos, laikraščio ar kavos puodelio.

Kai matai, kiek tave yra aplenkusių, pagalvok, kiek nuo tavęs atsilikusių.
(Seneka)

Tai, ką sunku padaryti, reikia daryti su didžiausiu atkaklumu.
(Konfucijus)

Nemokėti pradžiuginti sielos – reiškia ją parduoti.
(A. Kamiu)

Turėk idealą, svajonę, tikslą ir draugą. Tada galėsi garsiai sakyti aš – turtingas.

Niekuo aklai nepasitikėk. Tiesa yra, bet, paprastai, ji stovi tau už nugaros. Atsisuk…

Tradiciškai manoma, kad meluojantys žmonės dažniau liečia veidą, vengia akių kontakto, demonstruoja kitus nepasitikėjimą liudijančius ženklus. Tačiau naujausi tyrimai nustatė, kad yra ne visai taip. Greičiau priešingai.

Italų ir britų mokslininkai nustatė, kad meluodami žmonės linkę mažiau judėti, nes jie visi žino, kad kūno kalba gali juos išduoti. Mokslininkai stebėjo 130 savanorių, kurių buvo prašoma pateikti teisingą ar neteisingą informaciją, teigiama portale „news.bbc.co.uk“.

Tyrimo metu nustatyta, kad melagiai nosį liečia 20 procentų rečiau nei nemelagiai. Mokslinio darbo rezultatai skelbiami žurnale „Journal of Nonverbal Behaviour“.

Psichologijos mokslų daktarė Samantha Mann, buvusi tyrimo bendraautore, sakė, kad visuomenėje vyrauja nuomonė, kad meluojantys žmonės kasosi nosis arba žaidžia su savo plaukais. Yra žinoma, kad šie judesiai padeda nusiraminti žmogui, besijaučiančiam pažeidžiamu.

Psichologės teigimu, melagiai nepasidavė poreikiui tokiu būdu nusiraminti ir labai stengėsi išlikti tvirti. Jie pašnekovui į akis žiūrėjo taip pat dažnai, kaip ir tiesą sakiusieji. „Žmonės tikisi, kad melagiai bus nervingi ir neramūs, kad bus nenuoramos, bet mūsų tyrimas įrodė, kad taip nėra. Meluojantiems žmonėms tenka daugiau galvoti, o kai galvojame, tai norime būti ramesni, mažiau judėti, nes judant sunkiau susikaupti. Kai tik sužinome, kad meluojame, iš karto susirūpiname savo elgesiu. Dauguma žmonių apskritai būna linkę nejudėti kai meluoja“, – sakė mokslininkė.

Portsmuto universiteto (D.Britanija) ir Bergamo universiteto (Italija) mokslininkai taip pat ieškojo tirtų savanorių septynių kategorijų rankų judesių skirtumų. Nustatyta, kad melagiai linkę kuo labiausiai stengtis neatrodyti kaip melagiai, ypač tuomet, kai jų paklausiama, ar jie sako tiesą.
Tie kurie buvo labai įtariami meluojant, naudojo specifinius rankų judesius, kurie įtarimą dar labiau sustiprino. Metaforinių gestų panaudojimas – rankos dėjimas prie krūtinės siekiant parodyti meilę ar rankų išskėtimas norint parodyti dydį – užfiksuoti 25 procentų dažniau tada, kai žmonės meluoja. Kalbos ritmo ypatybės – pavyzdžiui, tam tikrų teiginių išryškinimas juos kartojant – melagių taip pat naudojamos dažniau. Bet tokie judesiai, kuriuos kūno kalbos ekspertai vadina save raminančiais (plaukų glostymasis, nosies ar kitų kūno dalių lietimas) melagių tarpe pasitaikydavo rečiau.

Psichologas daktaras Peteris Bullis, tyręs ryšį tarp melo ir kūno kalbos, sakė, kad visuomenėje vyrauja neteisinga nuomonė, kad kai kas nors liečia savo nosį, tai jis tikriausiai meluoja. P.Bullis sakė: „Meluojant Pinokio nosis nedygsta. Jei tam tikru būdu liečiate savo nosį, tai negalima sakyti, kad meluojate. Ir jei melavimą galima būtų atskirti pagal tokius judesius, tai žmonės jų atsisakytų“. Jo teigimu, reikalinga kur kas akylesnė analizė to, ką tiriamasis sako tuomet, kai atlieka tam tikrus judesius.

Autorė: Erika Brazaitytė
Šaltinis: visasverslas.lt

Ar prisimenate kaip mokykloje mokytojai liepdavo mokytis mintinai eilėraščius? Visa klasė pavydėdavo tam vienam šaunuoliui, kuris sugebėdavo „Trakų pilį” išmokti vos keletą kartų jį perskaitęs per pertrauką. „Tiesiog turiu gerą atmintį,”- sakydavo tas. Ir atmintis atrodydavo kažkokia keista didžiulė vertybė, kurios tik laimingiesiems atseikėta daugiau.

Darbe niekas neprašo mintinai mokytis eilėraščių. Tad ir gera atmintis nebeatrodo tokia svarbi, kaip anksčiau. Tik ar ne be reikalo?

Statistinis darbuotojas neprisimena savo dienotvarkės, nes tam skirta didžiulė užrašų knyga, kurią visada galima atsiversti. Jo kompiuteris apklijuotas lipniais lapeliais su svarbiausių darbų priminimais. Toks darbuotojas savo užrašais pasitiki daug labiau nei savo atmintimi, nes, kad turi atmintį jis tiesiog pamiršta. O pamiršus prisiminti gali būti sunku.

Atmintis kaip geležis: nenaudojama rūdija. Todėl tiek pradinukui, besimokančiam „Trakų pilį”, tiek žemiausios grandies darbuotojui, tiek ir sėkmingam verslininkui naudinga ją lavinti. Specialistų teigimu, mūsų atmintis yra beribė, tad pasitelkus specialias atminties lavinimo metodikas mūsų gebėjimas įsiminti gali priartėti iki tobulybės.

Svarbiausia – vaizduotė

Tony Buzan, vienas žymiausių pasaulyje atminties galimybių tyrinėtojų, savo knygoje „Kaip lavinti atmintį” teigia, kad puikiai atminčiai užtikrinti užtenka dviejų dalykų: vaizduotės ir asociacijos. Anot jo, norint ką nors įsiminti, tereikia tai susieti su kokiu nors žinomu dalyku pasitelkiant vaizduotę. Ši tiesa nėra nei Tony Buzan, nei apskritai šių laikų išradimas – ja naudojosi jau senovės graikai ir romėnai, mintinai išmokdavę ilgiausias kalbas ir tūkstančius su imperija susijusių statistinių duomenų.

Šiuo metodu naudotis mokoma ir atminties lavinimo seminaruose. Į juos susirinkusieji patikrina savo atmintį ir išmoksta technikų jai pagerinti. Seminarus „Geniali atmintis” organizuojančios įmonės „Success.lt” projektų vadovas Aivaras Pranarauskas sako, kad norint ką nors įsiminti, svarbiausia kūrybiškumas: „Siūlome dalykams, kuriuos reikia įsiminti, priskirti po simbolį, o iš jų vystyti istoriją, todėl žmogus turi pasitelkti savo vaizduotę”. Pasak A.Pranarausko, istoriją prisiminti daug lengviau negu abstrakčius dalykus, pavyzdžiui, skaičius, todėl toks metodas praverčia įvairių kodų ar telefono numerių įsiminimui. Tai vadinamoji prikabinimo sistema, kai vienas daiktas sujungiamas su kitu, pavyzdžiui, skaičių 8 atmintyje galite saugoti kaip smėlio laikrodį. Kitas populiarus įsiminimo metodas – tam tikro maršruto galvoje susikūrimas. Pavyzdžiui, jūsų kelias nuo namų iki parduotuvės veda per parką, tenka praeiti vaikų darželį, polikliniką ir kitus objektus. Tam tikriems kelionės taškams priskirdami po daiktą ar sąvoką, juos įsiminsite lengviau, nes tai jau bus nebe padrikos sąvokos, o vientiso maršruto dalis. Taip galite įsiminti pirkinių sąrašą ar dienotvarkę – nebereikės to užsirašinėti ant lipnių lapelių.

Kiek sudėtingesnės atminties lavinimo sistemos siūlo kiekvienam skaičiui priskirti po priebalsę. Pavyzdžiui skaičius „1″ panašus į raidę l, o skaičius „2″ – į z. Išmokus tai panaudoti galima sudėtingus ilgus skaičius, pavyzdžiui, telefono numerius ar svarbias datas paversti į prasmingus sakinius. Žodžiai šiuose sakiniuose turėtų prasidėti iš kiekvienam skaičiui priskirtos priebalsės. Vienas žodis su keliomis priebalsėmis gali reikšti ir du skaičius, pavyzdžiui, jei skaičiui 9 priskyrėte raidę „P”, skaičių 99 galite prisiminti kaip žodį „pupa”. Tokios atminties lavinimo sistemos naudingos ne tik dėl to, kad įsiminsite ilgas skaičių sekas – šitaip nuolat išbandoma atmintis bus veiksmingesnė, todėl lengviau įsiminsite ir paprastus dalykus.

Siekiant susikurti gerai atminčiai reikalingas asociacijas siūloma panaudoti visus savo pojūčius: dalykui, kurį turite įsiminti galima priskirti ne tik vaizdą, bet ir garsą ar skonį. Įrodyta, kad prisiminimus labai lengvai sužadina kvapas. Pasinaudokite tuo.

Galimybę atsiminti didina ir paprastų simbolių naudojimas, ir priešingai – absurdiški ir keisti vaizdiniai. Sudėtingai sąvokai priskyrę paprastą, pavyzdžiui, elektros lemputės įvaizdį, ją supaprastinsite. O štai juokingi vaizdiniai savaime įsimenami ryškiau, todėl humoras tampa svarbiu faktoriumi atminties lavinime.

Atminties žemėlapiai

Tony Buzan sukūrė universalią mąstymo priemonę atminčiai sustiprinti – atminties žemėlapius. Tai kitokios nei įprasta užrašų sistemos: informacija išdėstoma ne eilutėmis ir stulpeliais, o tvarka, kuri atspindi užrašytų reikšminių žodžių tarpusavio ryšius. Įrašai daromi tuščiame neliniuotame lape, kurio viduryje pirmiausia užrašomas pagrindinis reikšminis žodis. Iš šio žodžio išeina daugybė tarp savęs besijungiančių linijų. Ant jų užrašykite arba nupieškite pagrindinius atskirų temų žodžius arba simbolius. Iš šių linijų galite išvesti kitas – vėlgi su simboliais ar žodžiais. Tai parodys dalykų ryšius ir asociacijas, todėl įsiminimas bus lengvesnis ir efektyvesnis.

Nėra motyvacijos – nėra rezultatų

Atminties lavinimo metodika iš esmės yra gana paprasta. Kiek sudėtingiau ją iki galo išnaudoti praktiškai, nes susiduriama su motyvacijos problema: žmogui gali būti sunku išmokti dirbti su savimi. Neigiamos nuostatos ir įsitikinimas  „mano atmintis yra prasta ir aš to nebepakeisiu” trukdo siekti rezultatų. A.Pranarauskas sako, kad vienas pagrindinių atminties lavinimo seminaro tikslų ir yra suteikti žmogui trūkstančios motyvacijos: „Seminare žmogus turi galimybę įsitikinti, kad atmintį pagerinti įmanoma ir sužinoti apie būdus tai padaryti – taip gaunamas didelis motyvacinis stimulas tobulėti”. Pasak specialisto, galimybė stebėti jei ne savo, tai bent kitų žmonių pažangą padeda įgauti pasitikėjimo savimi ir savo atmintimi. Tada nuostatą „mano atmintis yra bloga” pakeičia kita – „mano atmintis gali būti geresnė”.

Paverskite atminties lavinimą įpročiu

Vis dėlto geresnė atmintis – ne vieno seminaro rezultatas. Sėkmės paslaptis šioje srityje labai paprasta – darbas. Seminare gaunama motyvacija siekti teigiamų rezultatų, sužinoma atminties lavinimo metodika ir įgyjama pirmoji praktinė patirtis. Visa kita priklauso tik nuo jūsų. Išmoktus dalykus reikia pritaikyti savo asmeniniame gyvenime – jie turi tapti įpročiais. Tai sunkiausia darbo dalis, priklausanti tik nuo žmogaus valios. Todėl A.Pranarauskas skeptiškai vertina galimybę atminties lavinimo išmokti iš knygų: „Galima skaityti knygas apie atminties lavinimą be jokių apčiuopiamų pagerėjusios atminties rezultatų, nes metodikos žinojimas nieko nekeičia, jei ji nepanaudojama. Svarbu tik tai, kaip praktiškai pritaikote išmoktus dalykus,”- sako „Success.lt” specialistas.

Versle atmintis gali lemti sėkmę

Į atminties lavinimo seminarus susirenka labai įvairūs žmonės: nuo moksleivių iki pensininkų. Juos vienija bendras bruožas – žingeidumas ir noras išmokti kažką naujo. Tačiau apie 40% seminaro dalyvių – verslo aplinka. Kodėl verslininkui reikia lavinti atmintį? Specialistai tai aiškina paprastai: verslo žmogus jautriau reaguoja į atminties sutrikimus, nes jaučia dėl to didesnę atsakomybę. Iš tiesų, kiekviena atminties klaida versle gali kainuoti labai daug. Juk jei pamiršote susitikti su draugu, jūs jo galėsite tiesiog atsiprašyti. O štai pamirštas ir praleistas verslo susitikimas gali kainuoti tolesnę jūsų darbo sėkmę. Pavyzdžių gali būti ir kitokių: pamiršta sąskaita sutrikdys buhalterijos darbą, pamirštas dokumentas reikš veltui sugaištą laiką. Netyčia užmiršti dalykai darbo santykiuose gali smarkiai pakenkti ir įvaizdžiui. Įsivaizduokite, kad atėjote į susitikimą, tačiau neprisimenate žmogaus, su kuriuo susitikote, pavardės ir net susitikimo tikslo. Kokį įspūdį šiam žmogui paliksite?

Atmintį lavinti svarbu ne tik todėl, kad svarbių dalykų nepamirštumėte, bet ir tam, kad juos geriau įsimintumėte. Geresnė atmintis skatina pasitikėjimą savimi, o tai savo ruožtu lemia greitesnį ir kokybiškesnį sprendimų priėmimą. Puikiai įsiminti faktai, statistika, tvarkaraščiai – visa tai gali tapti jūsų koziriu ne tik rengiant viešas kalbas ir prezentacijas, bet ir kasdienėje darbo veikloje. Tarkime tą patį produktą klientams pristato du vadybininkai: vienas kalba sklandžiai, o kitas vis žvilgčioja į savo užrašus. Kurį vertinsite kaip patikimesnį?

Šaltinis: http://www.zalgiriui600.lt

Šiemet liepos 15 dieną Žalgirio mūšiui sukanka 600 metų. Šis mūšis laikomas vienu svarbiausių viduramžių įvykių Lietuvos ir Lenkijos šalių istorijose. Abi šalys šiemet planuoja įvairius renginius Žalgirio mūšio jubiliejaus minėjimui, tačiau sustabdžius filmo apie Žalgirio mūšį kūrimą vaizdinė Žalgirio mūšio medžiaga vis dar išlieka nesusisteminta, galybėje skirtingų istorinių šaltinių. Lenkijai tokiu vaizdiniu yra tapęs Jano Mateikos garsusis paveikslas „Žalgirio mūšis“, tuo tarpu lietuviškoji Žalgirio mūšio versija vis dar reikalauja lietuviškų, lenkiškų, vokiškų ir kitų šalių istorinių šaltinių apibendrinimo.

Šia proga Lietuvos istorijos institutas ir AB „Stumbras“ inicijuoja unikalų ir precedentų neturintį projektą – didžiausio Žalgirio mūšio maketo sukūrimą, kuris remsis minėtų istorinių šaltinių medžiaga. Penkių istorikų komanda keletą savaičių dirbs siekdami atrasti objektyviausią Žalgirio mūšio atvaizdavimą, nagrinės istoriniuose šaltiniuose aprašomas detales – ginklus, aprangą, kariuomenių manevrus ir net mūšio lauko aplinką. Visa ši informacija virs didžiausiu kada nors sukurtu Žalgirio mūšio maketu, su kuriuo Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje jau nuo vasaros galės susipažinti visi norintys.

Projekto iniciatoriai siekia prisidėti prie vieno svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių reikšmės perteikimo dabartinėms kartoms, tokiu būdu skatinant pilietiškumą bei patriotiškumą. Ne mažiau reikšmingas projektas bus ir istorine prasme – istorikų darbo grupės susisteminta informacija taps puikiu edukaciniu šaltiniu ateities kartoms.

Istorikų darbo grupei vadovauja Lietuvos istorijos instituto atstovas Darius Baronas, joje taip pat dirba istorikai Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas, Gitana Zujienė ir Gintautas Rackevičius.

Maketas bus kuriamas mini modeliavimo būdu, jo statymu užsiims mini modeliavimo specialistas Robertas Vaičiulis. 20 kvadratinių metrų maketas atspindės beveik 2 kv.kilometrų mūšio lauką, kuriame kausis daugiau nei 1000 lietuvių, lenkų ir vokiečių kariuomenių „karių“ – specialiai šiam projektui liejamų figūrėlių.

Tautieti! Prisidėk ir tu patalpindamas banerį savo tinklaraštyje.

Šaltinis: Jeff Cox, Howard Stevens (2005). Kaip parduoti ratą. Vilnius

“Kitas Kasijaus, kaip pardavėjo, sugebėjimas, kurį jis bu­vo meistriškai įvaldęs – tai gaminių prezentacijos, potencia­lių pirkėjų supažindinimas su jais. Šioje srityje Kasijus ne­turėjo lygių.

Prezentacijos metu pardavėjas, be abejo, parodo, demonst­ruoja pirkėjams savo gaminį. Tačiau kai tokią prezentaciją or­ganizuodavo Kasijus Sandorininkas, tai ji niekada nebūdavo sausa, racionali. Tai visada būdavo labai įdomus, kartais net panašus į tikrą spektaklį renginys. Jis visada stengdavosi paro­dyti, kad jo parduodamas gaminys duos didžiulį pelną pirkėjui.

Nors dažnai Kasijus savo gaminius pristatydavo individu­aliai kiekvienam potencialiam klientui, tačiau kartais jis sureng­davo tokias prezentacijas šimtams žmonių. Jos jau būdavo ne šiaip sau Rato prezentacijos, o reikšmingi įvykiai.

Vieną dieną Maksas ir Minė, beskrisdami su Kasijum, pa­siekė gan didelį miestą.

- Na, atrodo, kad tai perspektyvi vietelė, – tarė Kasijus, jiems skrendant pro miesto vartus.

- Ir ką mes pirmiausia aplankysime? – paklausė Maksas.

- Nieką. -Nieką?

- Matote, niekada neteko čia būti. Taigi neturiu jokios informacijos.

- Tai ko čia tada atvykome? Kaip jūs čia ką nors par­duosite?

- Palaukite ir pamatysite, – atsakė mūsų šaunusis pardavėjas. Vos tik skraidantis kilimas nusileido, jis nuėjo tiesiai į miesto

naująjį amfiteatrą ir už pinigus išsinuomojo jį kitai dienai. Po to nuėjęs į forumą iškabino ten tokį skelbimą:

RYTOJ VIDURDIENĮ!!!

Miesto amfiteatre nepakartojamasis Kasijus

pats asmeniškai stumdys tonos svorio akmenį plikomis rankomis!!! Šiame stulbinančiame reginyje nebus jokiy dramblių, kupranugarių ar arkliy. To dar nematė nė vienas jūsų puikiojo miesto gyventojas. Jei jam nepavyktų tq padaryti, tai kiekvienas žiūrovas gaus po 5 šekelius! Bilietai prie įėjimo. Kaina – T šekelis. Laukiame jūsų! Nepraleiskite progos!

Kitą dieną vidurdienį visos vietos amfiteatre iki pat viršaus buvo užimtos.

Kasijus pakilo ant scenos ir išrėžė trumpą ugningą kalbą žiūrovams dar labiau sujaudinti. Po to praskleidė užuolaidą ir žiūrovai išvydo scenos viduryje tonos svorio akmens luitą -aišku, užkeltą ant Makso Ratų ir Ašių.

Kad žiūrovai patikėtų, jog akmuo iš tiesų toks sunkus, kaip sakyta, jis pakvietė kelis savanorius iš pačių žiūrovių ir pasiūlė jiems pamėginti pakelti akmenį. Kai visi pamatė, jog jiems nie­ko neišeina, Kasijus davė ženklą fanfaroms ir trimitams. Po to jis pradėjo pats vienas plikomis rankomis stumdyti didžiulį ak­menį nuo vieno scenos krašto prie kito.

Žiūrovai apstulbo.

Kad jiems nebūtų gaila už bilietą sumokėtų pinigų, Kasijus pratęsė spektaklį, kraudamas ant akmens luito kitus sunkius daiktus – mažesnius akmenis, rąstgalius, grūdų maišus – ir to­liau lengvai stumdydamas visa tai po sceną. Kai krovinys tapo per sunkus vienam Kasijui, jis vėl pasikvietė iš salės kelis žiū­rovus ir jie visi kartu dabar stumdė šį krovinį pirmyn ir atgal.

Kartu jis be perstojo aiškino, kokios didžiulės naudos gali tikėtis kiekvienas tokių Ratų savininkas.

Aišku, kai kurie žiūrovai apgailestavo, kad Kasijui pavyko padaryti tai, ką buvo pažadėjęs, ir jie negavo tų penkių šekelių. Tačiau demonstravimui pasibaigus Kasijų apspito nemažas žiū­rovų būrelis ir jis pradėjo derėtis su potencialiais pirkėjais.

Imdamas iš žiūrovų po šekelį už bilietą, Kasijus padengė šio renginio organizavimo išlaidas. Reprezentaciją išnaudojo ne tik gaminiui pademonstruoti, bet ir informacijai rinkti. O iki vakaro Kasijus išpardavė visus į miestą atsigabentus Ratus bei pririnko užsakymų dar kelioms dešimtims.

- Tai štai,—tarė Kasijus po to, šluostydamasis nuo akmens stum-dymo suprakaitavusią kaktą, – tenka daryti viską ko tik reikia. “